-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Palydėjome į gimtąjį Šilagalį Panevėžio rajone po aukštais, augalotais medžiais. Teisinga, kur Medytė, ten ir medžiai. Nebuvo ji minkšta liepa, iš kurios kiekvienas raštininkas pajėgtų klumpes išskobti, netapo egle, visomis šaknimis tuoj pat ir išvirstančia, nepriminė nuo menko vėjūkščio pūstelėjimo iš baimės virpėte virpančios drebulės. Pagal liemenį, stuomenį, kūrybines galias ir valias, vidinius nusiteikimus panešėjo į buką – kietą, įnoringą, nepaslankų. Visada buvo ir liko Stasė, nesivertė liežuvis ištarti Stasele Stasele, lyg kokia nusmurgus kasele… Žiūrinėju jos sukurtus knygos ženklus, juose visada, beveik visada, paukštis, jo snapas, akis, plunksnos… Taip, kur auga medžiai, ten gera įsikurti, gyventi, ten visada ir paukščių apstu, ten jie skraidyte skraido, čiulba, džiugina širdį, žmogaus gyvastį iš tamsos tempia aukštybėn.
Menininkė pirmuosius darbus ruošė kartu su Stasiu Eidrigevičiumi. Studijų Kaune metais stokota kaltų, kaltelių, be jų neįmanoma išsiversti gaminant ekslibrisus, raižant linoleumą. Aštriųjų įrankių parūpindavę pažįstami per visokį „blatą“, o Panevėžyje gydytojas Patkauskas iš operacinės. Trūko popieriaus, dažų, o turėti nuosavą presą – svajonių svajonė, tarsi Marso užvaldymas. Žymi panevėžietė yra minėjusi, kad pirmuosius ekslibrius atspaudė naudodamiesi šaukštu.
Prisimindavo Uliūnų mokyklos mokytoją Genovaitę Peleckienę, lituanistę, buvusią Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo (dabar Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetas) pavaduotoją Eugeniją Lašienę, mokiusią paprastus, žingeidžius, iš kaimų mokslo semtis susirinkusius jaunuolius elementarių dalykų – kaip rengtis, aplink save apsitvarkyti, ką ir kaip svečiuose pasakyti, kokią knygą vertėtų skaityti, kokį spektaklį svarbu pamatyti.
Iš pažiūros – įnoringa, kandoka, dygi, ne bet kur, ne bet kada, ne bet kaip, ne su bet kuo. Išsirinkdavo bičiulius, turėdavo apie ką pasikalbėti, kurti, viduje ši menininkė – laisva, dėmesinga, pamiltuosius, dėmesin ir akin kritusius branginanti, sauganti, ginanti. Kažkas St. Medytę yra pavadinęs ekslibrisų karaliene. Nei kiek nesuklydo, taip ir yra. Ekslibris – retųjų, išrinktųjų susikalbėjimo šaltinis. Taip ir ėjo, taip ir gyveno, taip ir žymėjo pažymėtųjų, svarbiųjų kelius ekslibriais, portretais, keliais plunksnos fragmentiškais dryžiais…
Bičiuliavosi, rėmėsi, didžiavosi, vertino Vincą Kisarauską, Algį Kliševičių, Vytenį Rimkų, Vytautą Valių, Aldoną Ruseckaitę. Ir mūsiškius, panevėžiečiams gerai žinomus, atpažįstamus – Stanislovą Bagdonavičių, Henriką Mazūrą, Povilą Šiaučiūną, Osvaldą Jušką. Pastele sukūrė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriaus Hanso Friedricho Fischerio, dailininko P. Šiaučiūno, poetų, žurnalistų Broniaus Riboko ir Elenos Mezginaitės, fotografo St. Bagdonavičiaus, aktorių Broniaus Gražio, Vaclovo Blėdžio, Dalios Melėnaitės, Eugenijos Šulgaitės, Kazimiero Vitkaus, Enriko Kačinsko portretus.
Daugelio ekslibrisų konkursų ir parodų organizatorės St. Medytės nutapyti portretai, paveikslai saugomi Panevėžio Kraštotyros muziejuje, biografiniai ir kūrybos dokumentai sutelkti Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Rankraščių fonde, dalis jos sukurtų knygos ženklų saugią vietą surado Šiaulių Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fonde. Išliko galybė laiškų, laisvai būtų galima sudaryti knygą „Pro S. M. prizmę.“ Būtų ką apie tą laiką, remiantis fotografijomis, meno kūriniais, prisiminimais, susirašinėjimais, pasakyti, sakant suprasti, kas ir kokiomis sudėtingomis sąlygomis veikta nuveikta, kas liks ir išliks, kam skirtas ne vienos dienos lengvas likimas.
Stasė Medytė prie Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumo pagrindinių rūmų. J. Jasėno nuotr.
2000 m. pasirodė dailininkės sudarytas katalogas-albumas „Ekslibrisas miestui ir pasauliui“, 2007 – aisiais – „Knygos ženklas, sujungęs Panevėžį su Ryga.“ Iliustruotos bene 9 knygos. Ir – begalė ekslibrisų – žmonėms, įvykiams pažymėti, atsiminti, įprasminti, dar sykį įdėmiau įsižiūrėti, suprasti, kas ir kodėl svarbu, prasminga, jaudina, telkia…
Menininkė yra ne kartą sakiusi, kad Lietuvos kultūros lauke yra tik keli žmonės, visa kita – saviveiklininkų rateliai. Akcijos, performansai, šviesos ir garso šou – ne jai. „Meistro padaryta“, „Rimtai dirba“, „Gražiai dirba“, „Kietai sukalta“ – taip tvirtai pasakydavo apie kelis menininkus, jų darbus, lyg nukirsdavo, nepalikdama vietos dvejonėms. Suprask, jei šitaip teigia, tai vertina, brangina, nemeluoja, negražbyliauja, saldžiai nesuokia.
Visą gyvenimą grafikė kaupė ekslibrisų kolekciją, tai dovanoti, parodose, knygose skelbti ar jai pačiai dedikuoti knygos ženklai. Panevėžyje, šv. Zitos gatvėje esančiuose G. Petkevičaitės-Bitės namuose net ketinta įkurti Ekslibriso muziejų. Neišsipildė. Žymi panevėžietė prisimindavo 1986 ir 1991 m. organizuotus ekslibrisų konkursus G. Petkevičaitei-Bitei ir skulptoriui Juozui Zikarui. Šie konkursai turėjo ir užkoduotą vidinę galią, meno kalba stengtasi pasakyti, kas vis dėlto ta Lietuva, kad žmonės nori, kad siekia gyventi, kad dar nepamiršo savojo pamato – kalbos, žemės, katalikiškos tikybos.
Susipažinome, ėmėme bičiuliautis nuo 1997-ųjų, kuomet dailininkė Šilagalio bibliotekai padovanojo savo darbų – atminčiai, pagarbai. Tebus tam kraštui, o ir visiems, tuose laukuose krebždantiems. Pretekstas paprastas – tais metais minėtas pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ 450 – metis. Tąkart būti su knyga, jos išminties laikytis atrodė svarbu, kilnu, didinga, dabar gi – visai nebebūtinai…
Abu esame gimę birželio viduryje, padieniui, mus abu vienijo bendra tėviškės žemė, abu šv. Komuniją esame priėmę Uliūnų bažnyčioje. „Šilagalio medis“ – pirmasis jos darbų katalogas, bibliografija. 2008 m. autorė ruošė antrąjį – vis su rūpesčiu, abejonėmis, netikrumu, erzeliu, kvietė talkinti, išsisukinėjau, kad nemoku, negaliu, nepavyks šis duetas. Vieną ankstyvą rytmetį nei sakiusi, nei įspėjusi ėmė ir prisistatė Anykščių klebonijon, kur tuomet gyvenau. Atsargiai pabeldė langan, pabeldus pasakė: „Gali, tai imk ir padėk man.“ Begerdami kavą kone per pusdienį ramiai ir rimtai dėjom sudėjom leidinį „Stasė. Kūrybinio pasaulio dvelksmas.“ St. Medytė Panevėžyje, Respublikos gatvėje veikusiame šv. Kazimiero knygynėlyje organizuodavo dailės parodas, susitikimus su kūrėjais. Sykį sumaniau ją nufotografuoti, pasikalbėti, parengti interviu. Tarėmės, susitarėme. Pavėlavau, gerai gavau pylos, pastabą prisimenu, vis dar mokausi, labai retai, bet kartais pavyksta – ateiti laiku.
2013 – aisiais pasirodė trečiasis albumas-katalogas „Stasė. Kelias su paukštuku.“ Vėl darbavomės ranka rankon, pritapdavome vienas prie kito, sutapdavome, dėl autorinių teisių pažeidimų niekada po teismus nesitąsėme. 2018 m. išleidau eilėraščių knygą „Surink iš pakraščių“, grafikės jubiliejinė paroda pavadinta panašiai – „Surinkta iš pakraščių“: paveikslai, iliustruotos knygos, ekslibrisai, motinos Onos Rečiūnaitės-Medienės portretas, ekspozicijoje motinos austas lininis rankšluostis, brangintas, saugotas, išlaikytas…
Stasė Medytė (kairėje) Panevėžyje su bičiule prozininke Aldona Ruseckaite. J. Jasėno nuotr.
Rašydavo man laiškus į Zarasus, po kelis per savaitę. Taip kartą, gal net ne vieną, ir atkeliavo didelis vokas klebonijon. Didelėmis raidėmis užrašytas senasis miesto pavadinimas – Novoaleksandrovskas. O kažkur šone, nežymiai, tik vos vos įbrėžtas Zarasų vardas. Ar vėjas palankus pasitaikė, ar išmintinga, apsiskaičiusi laiškanešė, bet visos, visokios naujienos iš Panevėžio adresatą tikrai pasiekė.
Sykį panevėžietė dailininkė sumanė išskirtinai pažymėti ir garbingai atšvęsti šv. Kazimiero – karalaičio, Lietuvos valstybės, jaunimo globėjo dieną. Ir personažą greit išsirinko – politikę, ekonomistę Kazimierą Prunskienę. Pasipuošė, pasidažė, apsirėdė ir su dviem asmens sargybiniais išėjo pasivaikščioti Respublikos gatve. Kur nepastebės, tuojau pulkas fotografų prisistatė, pozuok sau į valias, miestelėnai nesnaudė, išėjo gatvėn pamatyti. Taip, tikrai taip, eina Stasė Medytė, bet juk eina Kazimiera Prunskienė, neprikiši… Šarmingas, šmaikštus, sąmojo nestokojęs įvykis plačiai aprašytas miesto spaudoje, o pati dailininkė vos per plauką išvengė keturženklės baudos. Girdi, kaip galima šitaip grubiai pasijuokti iš žinomos politikės, pažeisti viešo asmens orumą… Stasė Medytė galėjo, jai nė motais, nesuko sau galvos, nesisielojo dėl kaimynų minčių ir sapnų – galvokite ką tik norite… O ji darys taip, kaip seniausiai sumanė, kaip jai pačiai tinkamiausia atrodo.
Visur, beveik visur suspėjome nuvažiuoti. Kaip ir visuomet, menininkė kiek ironiška, pasitempusi, išdidi, jokio krizenimo, kalbėjimo paplonintu liežuviu, tiradų mažybinių-maloninių žodžių, keista, bet leidžiasi fotografuojama, klauso mano komandų, noriai jas įvykdo. Pirmiausia eina keliuku į gimtuosius namus, paskui iš paties krašto įbrenda javuose. Vėliau stovime kartu prie jos universiteto, žiūrime į J. Zikaro namus, rudenėjančias Aleksoto kalvas, nuo Pelėdų kalno parsivežame atminčiai dailininkės Sigitos Grabliauskaitės sukurtas ir padovanotas pelėdos skulptūrėles. Dar lankėmės Tėvo Stanislovo Paberžėje, temstant aplankėme Česlovo Milošo Šetenius, slėnyje pasisveikinome su jo vaikystės Nevėžiu – Isa. Dar kitą sykį aplankėme vis labiau nykstančią, irstančią Nevėžninkų koplyčią, įvarėme baimės, sėkmingai išgąsdinome Naudvario gyventojus, kai įsitaisėme ant Kerbedžių dvarelio laiptų pietauti, o kartu abu išdidžiai pareiškėme, kad prasnaudėme Bistrampolio dvarą už vieną litą, juk būna ir taip, tai dabar jau šiems rūmams ir visiems apylinkių gyventojams nebėra išeities – patinka ar nelabai – nupirksime vis tiek. Galiausiai, Stasė Medytė noriai pozuoja prie Viliaus Purono sukurtos lapės skulptūros Šiauliuose. Nevažiavome į Vilnių, ten jokių reikalų neturėjome, Klaipėdon, kur grafikė taip pat studijavo, nebespėjome…
Paskutinieji ekslibriai sukurti prozininkei, publicistei ir poetei Birutei Jonuškaitei bei panevėžietei vargonininkei Gražinai Ribokaitei. Autorė vis džiaugėsi savo dar 1995 m. paruoštu leidiniu „Kun. Alfonsas Lipniūnas. Dienoraštis. 1930 03 11 – 1935 06 24-27“. „Dienoraštis“ kartu su grafikės jubiliejine paroda perleistas naujai ir pristatytas 2018 m. birželį dabartinėje E. Mezginaitės bibliotekoje. Paskutinė knyga, kurią menininkė dar vartė, skaitė buvo A. Andriuškevičiaus pokalbių rinkinys „Pro A. A. prizmę.“ Žinoma, skaitydama ir suprato, joje kalbama apie Lietuvos dailės, žymesnių dailininkų, vadinasi ir jos kūrybinių metų, gyvenimą, to meno aktualijas, meno temas, studijas, prisiminimus, įspūdžius maždaug nuo 1967 iki 1990 metų. Autorius žadėjo pasirašyti kovo mėnesį, pavasariop…
Važiuoju Vilniun, dirsteliu pro autobuso langą Šilagalio kapų pusėn. Grįžtu iš Vilniaus, vėl dirsteliu tų pačių kapų pusėn. Poetas, dailėtyrininkas A. Andriuškevičius elektroniniu paštu palinkėjo: „Stase, daugiau šypsokis.“ Taigi, daugiau šypsokis. Žinau, nepyksti, kad ištryniau telefono numerį. Laikas tik čia, žemėje, skaičiuojamas (Ten jau veikiausiai kitaip buvimas organizuojamas), kad neužsibūtume per ilgai, kad neužsižaistume per daug, kad laiku – kaip buvo pradžioje nustatyta – sugrįžtume namo. Kūryba tik iš žemės, tik iš jos, tos vienintelės, kurioje mums lemta pabūti. Pabūti kartu po dangumi. Stase, tai juk ir pati taip jutai, žinojai, ne sykį sakius buvai…
